Kai kūnas šnabžda: sustok

Pavargau.

Ši mintis pirmoji aplankė mane važiuojant namo po dviejų intensyvių savaičių darbe. Mūsų įmonėje juokaujame, kad išeiti atostogų ir grįžti po jų – tarsi iššokti iš važiuojančio traukinio ir po kelių savaičių bandyti į jį įšokti atgal. Traukinys, žinoma, vis dar lekia.

Taip nutiko ir man. Vėl.

Šios dvi savaitės buvo tarsi beprotiškas šokis:

• Tris kartus teko stoti prieš auditoriją ir kalbėti apie temas, kurios man svarbios.

• Pristatymai žmonėms, kurie mato mane per padidinamąjį stiklą – nes būti vadovu reiškia būti matomu, vertinamu, stebimu.

• Prisijungė nauja komanda, kurią priėmiau su smalsumu ir jauduliu. Tikiu, kad kartu galime daug, ir noriu jiems padėti išsilaisvinti iš aklųjų zonų.

Tai buvo intensyvu, reikalavo daug jėgų, bet buvo verta.

Tačiau kiekviena patirtis, kiekvienas papildomas žingsnis ima resursus iš mūsų vidaus. Jeigu jų neatkuri – skolon ima ne tik tavo energija, bet ir nuotaika, kūryba, net santykiai su artimaisiais.

Energijos baterija – ne beribė

Kartais mes tampame tuo išmaniuoju telefonu, kuris jau rodo raudoną, bet vis dar tikimės, kad atlaikys iki pakrovimo stotelės. Bet neatlaiko. Užgęsta pačiu svarbiausiu metu.

Vieno pranešimo metu pasakojau apie savo nesėkmes. Jos, kaip vadovei, man trunka ilgai, nes apima daug žmonių ir faktorių. Bet niekada nepasiduodu, jei tikiu, kad tai, ką darau, gali būti sėkmės istorija ne tik man, bet ir kitiems.

Yra tūkstantis būdų pasiekti tikslą. Tai kodėl sustojame, kai išbandėme tik vieną?
O gal kartais būtent sustoti ir yra būtina?

Ne pasiduoti. O paspausti pauzę.

Kai kūnas jau rėkia raudona juosta, žinau – vėluoju. Jau spausčiau per giliai greičio pedalą. Jau buvau sau per griežta. Turėjau save labiau girdėti.

Bet sąmoningumas – tai kelionė.
Gyvenimo balansas – irgi kelionė.
Su kalnais ir įdubomis. Su naiviu tikėjimu, kad "dar truputį" viską suspėsiu. Kol supranti – degalinę pravažiavai.

Pirmas tikras sustojimas po ilgo laiko

Penktadienį pagaliau išgirdau save.
Užuot puolusi į sporto salę, Instagram postus, savaitės planus ir mezginius, aš tiesiog… nuėjau miegoti. Tiesiai į lovą.

Tai buvo vienas iš labiausiai išlaisvinančių dalykų pastaruoju metu.

Ir nors planai „skirti laiko sau“ buvo apgalvoti – supratau, kad kartais vienintelis būdas sugrįžti į save yra miegas. Paprastas, gilus, gydantis.

Sugrįžimas pas tėtį – sugrįžimas pas save

Šį sekmadienį tėčio dienos proga nuvykau aplankyti tėvų. Tas laikas kartu – dar viena atgaiva. Jiems tai chaosas ir rūpestis, tarpuose džiaugas, kad aplankom, o aš... tiesiog buvau. Įsižeminau. Nurimau. Ir tada – štai – grįžo energija. Grįžo žodžiai. Grįžo noras dalintis ir kurti.

Poilsis – tai kūrybos kuras

Poilsis nėra priešingybė produktyvumui.
Poilsis yra produktyvumo šaltinis.
Tai kuras ne tik nuotaikai ar ramybei – tai ir pagrindinis užtaisas kūrybiškumui.

Jeigu kūnas prašo pauzės – paspausk ją. Net jei tą dieną neturėsi nei rezultato, nei progreso, nei plano. Tiesiog būk. Leisk sau pabūti silpna. Leisk sau ilsėtis, kad galėtum vėl grįžti stipresnė. Ir stebinti.

Galvok apie tai ko nori, o ne tai ko bijai

Kai nukreipi mintis į tai, ko tau trūksta, ne į tai, ko nepajėgi – jos pradeda gydyti.
Taigi, ne bausk, o apkabink save.
Pailsėk.
Paskui vėl grįši – su naujomis jėgomis.